(Nuotrauka iš Kretingos muziejaus archyvo. Legendinė Inbarė. Skulptorius Liudas Ruginis, 2003 m.)
Nuo pradžių pradžios
Imbarės žemė – seniausia Salantų krašto apylinkė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą proistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis, čia gimusiomis iškiliomis asmenybėmis, šiandieną ir ateitį kuriančiais žmonėmis.
2019 metais sukako 766 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė buvo Vakarų Lietuvoje ir Vakarų Latvijoje gyvenusios vakarinių baltų genties kuršių Cėklio žemės pilies apygardos administracinis ir gynybinis centras. Imbarės pilies apygarda apėmė Imbarės bei dalį Kūlupėnų ir Šateikių seniūnijilisioje ir galingai įtvirtintoje medinėje pilyje gyvenęs apygardos kunigaikštis. Pilį supo didelė papilio gyvenvietė su pagonių šventyklomis ir kapinynais, o žemutiniame papilyje prie Salanto jau kūrėsi protomiestas. Profesoriaus Vlado Žulkaus nuomone, XIII a. Imbarė buvo pagrindine Apuolės varžove, siekusia tapti Cėklio žemės administraciniu centru ir žemės kunigaikščio rezidencija (sostine). XIII a. viduryje prasidėjusi Livonijos ordino kryžiuočių agresija į pietinių kuršių žemes ir po jos sekę istoriniai įvykiai bei juos lydėję ekonominiai ir socialiniai procesai Imbarės klestėjimo laikus paliko tyrinėti istorikams. Laikui bėgant lyderio vaidmuo regione teko Salantams, o Imbarė liko nedidelis, ramus, atokiau nuo didesniųjų pajūrio regiono centrų nutolęs Kretingos rajono kaimas.
Šiandien garbingu Imbarės vardu vadinamas ne tik kaimas, bet ir šio regiono centrą Salantus supanti seniūnija, o Imbarės žemės istoriją gerbiantys ir jos ateitį kuriantys gyventojai susibūrė į Imbariečių draugiją. Imbarės žeme vadinsime Gaivališkės, Gargždelės, Gedgaudžių, Imbarės, Skaudalių ir Žvainių kaimus, kurių gyventojus jungia Imbarės kaimo bendruomenė.