Žvainių skyriaus vokalinis ansamblis ir instrumentinė grupė
Moterų kolektyvas atšventė 15 metų jubiliejų. Per tą laiką buvo visko. Keitėsi ansamblio dalyvės, keitėsi vadovai, atradimai ir praradimai, bet visada išliko pagrindinė esmė – meilė dainai. Kolektyvui pradėjus vadovauti maestro Antanui Žvinkliui buvo sudurta ir vyrų instrumentinė grupė. Savo dainomis kolektyvas džiugina ne tik Imbarės krašto žmones, bet ir kitur: Kretingos rajone organizuojamose šventėse, kitų rajonų švenčių dalyvius. Pabuvojo ir LR Seime. Puikiai pristatė mūsų kraštą. Džiaugiamės, kad yra tokių žmonių, kurie savo brangų laiką skiria muzikai, dainai, menui.
Žolininkė Andžela Dvarionienė
Andžela Dvarionienė gyvena Gaivališkės kaime. Moteris gilinasi, domisi žolelių gydomąja galia. Kaip pati sako, „…niekam nesiūlau per nevalią, bet patariu, kaip galima pagelbėti sau tiesiog gamtos duodamais vaistais-įvairiomis žolelėmis..“. Jos namuose pilna žolių žolelių, o vasaros metu-gėlynai, daržai mirga nuo žolynų įvairovės.
Bendruomenės moterys tradiciškai renkasi, prieš Jonines, Dvarionų sodyboje ir keliauja rinkti įvairių žolelių. Kurių arbata mėgaujasi šaltais vakarais, taip pat ir svečiams dovanų įdeda.
Tautodailininkas Augustinas Zaleckis
Augustinas gimė ir augo Kalnalio kaime, Kretingos rajone. Meilė medžiui ir kūrybai iš jo, vyrą lydėjo nuo mažų dienų. Baigęs mokslus, paskyrimą dirbti gavo tuometiniame Imbarės kolūkyje. čia sukūrė šeimą, čia ir liko gyventi. Kaip pats sako „Esu tikras žemaitis ir tikriausias imbariškis“. Jo sukurti darbai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir už Atlanto.
Akmenorius Juozas Žilinskis
„Esu Juozas Žilinskis, akmenorius. Užaugau Salantų mieste, bet vasaras leisdavau senelio Kazimiero Orvido sodyboje.
Beveik kasdien-ant dviračio, ir pirmyn į kaimą, pas bočių. Vasarą ten būdavo obuoliai, kriaušės, trešnės, akmenys, žmonės, judėjimas. Senelis buvo tikras akmentašys, stiprus vyras, turėjo tvirtą charakterį. O jo sūnus Vilius, mano mamos brolis, dirbo žmonėms ir Dievo garbei. Dėdė nemačiom mane auklėjo. Buvom gimę tą pačią rugpjūčio mėnesio dieną, tik metų skirtumas. Užaugęs baigiau statybos technikumą, trejus metus atitarnavau sovietiniame laivyne. Pradėjau dirbti pagal specialybę, atsirado šeima. Tada vėl prisišliejau prie akmens, atradau save
šioje srityje. Atsimenu, jaunystėje norėjau ne
kamuolio, o guminės valties – plaukt upe reikėjo.
Šiandien suprantu, kad priplaukiau savo vietą.
Akmenoriaus darbas man yra ne vien pajamų
šaltinis, bet ir gyvenimo būdas. Be to, tame matau
senelio ir dėdės darbų tęstinumą.
Dirbdamas su akmeniu mėgstu netradicinius
sprendimus. Akmuo man yra nuostabi, šilta,
išliekamąją vertę turinti medžiaga. Tai, ką
sukūrė gamta, labai lengva suardyti, o išsaugoti
akmens formą ir perteikti jo charakterį – daug
sunkiau, bet įdomiau. Kiekvienas mano darbas
yra kitoks, antro tokio pat nepamatysit, nes pats
akmuo – nuostabiausia gamtos sukurta dėlionė.
Džiaugiuosi, kad mano darbai šildo ir kitus
žmones, nesvarbu kur – Lietuvoje, Anglijoje ar
Norvegijoje.
Jūsų akmenorius Juozas“
Informacija iš asmeninio Juozo Žilinsko
puslapio:
https://akmenoriusjuozas.lt