Baigęs Salantų gimnaziją, pasirinkau statybos inžinerijos studijas ir tuo pačiu užsirašiau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Tai vienu metu buvau studentas ir karys savanoris. Baigęs studijas turėjau apsispręsti kas toliau. Kadangi statybų profesija neatrodė romantiška, tai pasirinkau kario kelią. Tapau profesinės karo tarnybos kariu. Šituo savo sprendimu gyvenu jau ne vienerius metus ir kol kas nesigailiu priėmęs tokį sprendimą. Jaučiuosi savo vėžiose. Nors tarnybos reikalais tenka dažnai nebūti namuose, tačiau savo krašto, kuriame užaugau, nepamirštu ir visada grįžtu į gimtinę.
Dauguma jaunų žmonių stengiasi kuo greičiau palikti provinciją, kurioje užaugo. Veržiasi į miestą ir tenai mato galimybių kelius. Man atvirkščiai, niekada nesiveržiau į miestą, niekada savęs ten neradau. Nors dauguma kaimą įsivaizduoja kaip gyvulininkystės sektorių ir sunkius darbus.
Žinoma, darbų visada atsiras, nes jei esi gimęs kažką kurti, nieko nepakeisi, tokia jau dalia. Aš bandau pažvelgti kitu kampu, kad kaime gyventi nėra taip, kaip, kad gyveno mūsų tėvai ar seneliai. Gyvenimas kaime yra buvimas gamtoje. Praktiškai 100 proc. aplink supa gamta, nors ir sukultūrinti laukai, bet jie vis tiek yra gamta ir maloniau už betoną. Žmogaus genuose yra užkoduotas potraukis gamtai, nes ten gi tikrieji mūsų namai. Kaime gyvendamas turi daugiau laisvės veikti tą ką nori, nes turi tam daugybę erdvės.
Šiuo metu turiu įsigijęs, Imbarėje, seną sodybą. Tikrą žemaitišką ūkininko sodybą, kurioje būdamas gali pasijausti tartum nukeliavęs į XX a. pirmą pusę. O tokią sodybą įsigijau neatsitiktinai. Tai buvo mano svajonė ir didžiulis potraukis istorijai. Tokioje vietoje galiu sau leisti kurti ir galėsiu eksponuoti istoriją menančius daiktus jiems tinkamoje aplinkoje, bei užsiimti kita veikla, kuri arčiau gamtos. Domėjimasis istorija atsirado dar mokykloje. Tikriausiai dauguma būdami vaikais rinkote kažką. Taip ir aš pradėjau nuo monetų, kurias radau namuose. Visa tai peraugo į didesnius mastus ir domėjimąsi istorija kas, kaip ir kodėl. Žinoma pagrindinė mano mėgstamiausia tema yra pagal profesija, tai yra XX a. su militaria susiję daiktai, antrojo pasaulinio karo relikvijos.
Prieš keletą metų su drauge sukūrėme facebook erdvėje puslapį “Radinių slėptuvė”, kuriame keliame eksponatų nuotraukas ir jų aprašymus bei istorijas. Gera iš mūsų komanda, nes draugė gerai įvaldžiusi fotoaparatą ir kitus administravimo reikalus, aš tiesiog bandau “prakalbinti” eksponatus ir juos aprašau. Viskas rutuliuojasi toliau ir dabar išketi tikslai yra įkurti Imbarės krašto muziejų. Darbo ir iššūkių laukia daug, bet nesustosime, o ypač didelę parama duoda tėtis, nes jis ne vieną trobą atkėlęs naujam gyvenimui, tad jo indėlis prie sodybos pastatų atrestauravimo yra didelis.
Tikimės, kad vieną dieną atversime duris lankytojams. Šiuo metu turime mini militarios muziejų kuris yra atviras visiems, kurie nori jį aplankyti. Vis ieškome eksponatų susijusiu su Imbarės krašto ir jo apylinkėmis istorija. Tai gali būti nuotraukos, vaizdo įrašai, laikraščių iškarpos, lentos ir kiti eksponatai, taip pat ir gyvos istorijos apie šį kraštą, nes jis šiandiena ne toks koks buvo prieš 50 metų ir daugiau.
Teksto autorius Egidijus Zaleckis.